Kalnai

-Yuriko!!! Nepasiėmei savo prizo.
* *w* *

Ištiesia delną, kad gautų čiulpinukų ir paslapčia žiūri į Nox.
"Man patinka su juo peštis..." pagalvoja.
- Pranaše, kur keliauji?

Koja truputi slystelėjo ir pačiuožė truouti žemyn bet vis dar laikėsi.
" :onimad: nusiramink.. įsivaizduok kad jų nėra..." išgirdus balsą nustojo lipti. liko įsikabinęs į akmenis.
- Jūs man nepadedat...

Nuskrieja prie jo, paima už rankų ir pakelia į orą.
- Gal man keliauti kartu? Tau būtų... Saugiau.
Nusišypso.

- PALEISK MANE! :oniangry:

Atsidusta ir nuskraidina jį prie plačios aikštelės, pastato jį.
- Tinka? Aukščiau nuo tos vietos, kur buvai, greičiau ir nuo čia nenukrisi.
Sukikena ir pažiūri į dangų.

*Supyko anr Yuriko, nes nespėjo paduoti ledinukų ir jie nuskriejo žemyn*
-Damn :onicry: Yuriko!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

*Priskriejo prie Yuriko ir pdarėjo jai rėkaut į ausį*
*Atsitokėjus tarė*

-Nox norėjo pats kopti... T.y. sąžiningai. Aš jam jau siūliau pagalbą, bet jis atsisakė.

- ką aš tau blogo padariau? :onicry: tu man šitaip keršyji?

- Bet jis vos nenukrito. Negalėjau to leisti.
Susigūžia ir atsidusta.
- Road, nesigraužk dėl ledinukų. Pažadu, nupirksiu aš tau jų...

- įdomu dėl ko vos nenukritau... -.-'
tarstelėjo ir priėjo prie paskutinio skardžio virš kurio matėsi viršūnė

*Nesiklausydama Yuriko murma sau po nosim*
-Ledinukai.... Vargšiukai.... Ką jie tau padarė..... Jie... Jie... tokie skanūs~~ :onicry:

*Atgavusi sveiką protą*
-Nereikia man tų ledinukų... Namuose turiu tokių tūkstančius, bet vis...vis...vistiek~~~~ Vargšiukai~ :onicry:

*Supykusi ant visų įlipa į Noah Ark'ą ir iškeliauja namo prieš tai dar pamojuodama Nox ir rūsčiai pažvelgdama į Yuriko*
-Nox, sėkmės siekiant savojo tikslo. *...ir pradingsta*

Pamojuoja Road ir atsisuka į Nox.
- Net neklausiu, ar tau trukdau, nes atsakymą žinau.

Pamojavo nuskrendančiai mergiani. priėjas prie skardžio pažėjo viršun ir vėl užsigalvojo koks jo gyvenimo tikslas. atsipeikėjas šiek tiek grežtelėjo į Yuriko.
- hm?
paklausė nes nelabai išgirdo ką ji sakė

- Tiesiog turbūt tau trukdau.
Nueina prie vieno iš skardžių ir atsisėda, žiūri žemyn.
- Tūkstantis nugyventų metų, o prasmės jokios...
Suburba sau po nosim.

- Ha. Tu net gyventi nemoki.
įsikibęs pradėjo lipti

- Gyventi mokame, kai to norime. Kai turime tikslą.
Pažiūri į jį ir šypteli.
- Tu, matyt, tą tikslą turi.

- Ne.
ramiai tarė prisitraukdamas ir čiupdamas už sekančio akmenio.
- Dar nežinau.

- tai ko link keliauji?
Nustemba ir atsistoja, nejučia nueina link jo.

- kur.. akys veda..
pasakė pridusdamas nes sunkiai prisitraukė aukštyn

- Ar... Galiu keliauti kartu?
Pati nustemba nuo to, ką pasakė ir prisidengia burną delnu.

tai išgirdęs net slysteli ir nejuda. galvoja.
- tik su 1 salyga

- Ir kokia gi?
Susidomėjusi žiūri į jo nugarą iš apačios.

- Jokių galių. Be išimčių. Net mirties akivaizdoje..

- Būti visišku.... žmogumi?
Sutrikusi spokso priešais save ir prikanda apatinę lūpą.

- taip.
nejuda